pri

3 pri- praef., pry- (ž.) Lkv, Šv, Vn, Pj, Vvr, Jdr I. su veiksmažodžiais žymi: 1. priartėjimą prie ko, vieno daikto sujungimą, suglaudimą su kitu: pribėgti, prinešti, prisiūti, pririšti, pridurti, prispausti, prislėgti, pridžiūti. 2. veiksmo kryptį į daikto vidų, pas ką nors: Senis kiek viso ko prineša LzP. Pridardėjo pilnas kiemas svečių Alvt. Vėjas priginė šulinę lapų Šts. 3. veiksmą, apimantį daug daiktų ar didelį ko nors kiekį: Daržinės javų pripiltos M.Valanč. Pieva priaugo medžių Kp. Pridaigino salyklo Lnkv. 4. veiksmą, vykstantį užtektinai ilgai, iki soties, iki nusibodimo, iki nuvargimo: prisižiūrėti, prisidejuoti, prisivaikščioti. ║ veiksmą, vykstantį ilgai ir intensyviai: prikamuoti, pridrebėti, priraudoti, prisikentėti. 5. silpno intensyvumo, dalinį, menką veiksmą: prigesinti, priklaupti, primiršti, prilaikyti, pritemti, privengti. 6. veiksmą, reiškiantį, kad kas pavejamas: Jis geras braukėjas, jo nepribrauksi Kp. Sūnus priaugo tėvo didumą Lnkv. Vėl kažin kas važiuojąs priginė ją LzP. 7. veiksmo pabaigą: priversti, prigauti. 8. trumpai vykstantį veiksmą: prisėsti, pristoti, pritilti. 9. individualios reikšmės veiksmą: prikaišioti, prisipažinti, pritapti, prisiekti. 10. su veiksmažodžiais, kurie be priešdėlių bendrinėje kalboje beveik ar visai nevartojami: prigaulioti, privalėti, prisidingėti. II. vartojamas su daiktavardžiais: prijuostė, priimtuvas, priklydėlis. III. vartojamas su būdvardžiais: privalus, pribuvinis, pridarus, pridėtinis. IV. vartojamas su ištiktukais: pribrūkšt, pricapt, pričiūžt.